2017 m. rugsėjo 7 d., ketvirtadienis

Tinklaraštis perkeliamas į WP

Sveiki visi. Malonu, kad čia vis dar užsukate. Visi buvusius ir būsimus "Kasdienybės Kodo" Įrašus bei straipsnius nuo šiol galima paskaityti čia:

Kasdienybės Kodas

Labau laukiu užsukant ;)
Read More




2017 m. rugpjūčio 19 d., šeštadienis

Iš kur pas mane atsiranda papildomi pinigai

Ne, ne, tikrai nesu kokia "pinigų kalimo" konsultantė ar finansų specialistė, neturiu jokių slaptų papildomų veiklų, iš kurių į mano kišenes byrėtų eurai, o ir jokiu tinkliniu marketingu neužsiimu.  Tiesą pasakius, net nelaikau savęs labai turtinga. 
Na, gerai - turiu vieną stebuklingą metodą, kaip "pasidaryti" papildomų pinigų. Jis labai paprastas - reikia nepirkti to, kas nėra reikalinga. Paprasta? Na, kai kuriems paprasta, o kai kuriems čia gal net visas kosmosas, deja... Mūsų prekybos centruose kraute prikrauta visko, bet nemaža dalis prekių yra tikrai niekam nenaudingos (nebent gamintojams, kurie iš jų uždirba pinigus) ir perkamos yra tik todėl, kad jos pirkėjams yra vienokiu ar kitokiu įsiūlomos. Vienos prekės perkamos tik todėl, kad pirkėjai jas mato parduotuvių lentynose - tarkim visokie saldainiai. Jū tikrai reikia ŠITIEK? Kiek rūšių saldainių mūsų parduotuvėse yra, kas nors skaičiavot? Ar jie reikalingi apskritai? Juose yra kokių nors vitaminų, mineralų, ar šiaip ko nors gero? Kažin... 
Tikrai nesu jokia "prisiekusi" sveikuolė, kartais mes kažkuo pasisaldiname gyvenimą, kažką nusiperkame - aišku, kad negali savęs "perspausti", tačiau šiame įraše sugalvojau pasidalinti savo neperkamų ir nenaudojamų prekių sąrašu. Faktas, kad jų nepirkdama, pinigus, kuriuos jiems išleisčiau, aš galiu drąsiai dėti į savo taupyklę ir panaudoti smagesniems tikslams. 
Taigi:

1. Žurnalai ir laikraščiai (išimtis - kartais nuperku vaikui kokį žurnaliuką paspalvinimui). Šiuo metu visą reikiamą informaciją, straipsnius, tv programas ir t. t. galima rasti internete.
2. Gėrimai plastikiniuose buteliuose (vyras kartais užsiperka mineralinio "Vytautas"). Geriamas vanduo iš čiaupo Lietuvoje yra tikrai geros kokybės, todėl nėra reikalo jį pirkti išpilstytą į butelius, o apie visokius gazuotus saldintus gėrimus apskritai geriau pamiršti, nes tai nei maistas nei gėrimas.
3. Pirktinės sultys tetrapakuose. Žymiai geriau valgyti vaisius, o atsigerti gryno švaraus vandens.
4. Skanėstai - saldumynai, užkančiai, traškučiai, batonėliai, sūreliai, duoniukai ir pan. Gerai, gerai, kažkiek mes jų kartas nuo karto nusiperkam, bet tai tikrai nėra mūsų kasdienio vartojimo prekė.
5. Dekoratyvinė kosmetika. Aš niekam tikrai neliepiu atsisakyti kosmetikos - juk tai jūsų reikalas. Man pasisekė, gimiau graži, todėl man nereikia nieko piešti ar dažyti ant savo veido. Jei rimtai, kažkada buvo etapas, kai aš dažydavausi, bet paskui nusprendžiau, kad tai tik nuobodus laiko ir pinigų eikvojimas. 
6. Daugybė kūno priežiūros priemonių buteliukų vonios kambaryje. O jei dar visi iki pusės išnaudoti ir ir ant lentynos pajudinus vieną, kiti ima kristi, nes nebetelpa..? Ir kam jų tiek? Vienas veidui, vienas kaklui, vienas rankoms, vienas dešinei kojai, vienas kairei kojai, paskui dar vienas pėdoms ir dar atskirai nagams..?
7. Daugybė buitinės chemijos priemonių pakuočių. Žymiai pigiau ir efektyviau rasti gerą universalų valiklį, kuris tinka daug kam, nei turėti atskirą lentyną su įvairios paskirties buteliais ir dėžutėmis - o ir vietos susitaupo. 
8. Dušo želė. Taip, aš jos neperku. Kažkada prausdavausi su ja, bet dabar jau kokį pusmetį darau eksperimentą - prausiuosi muilu. Jis kainuoja mažiau, jo užtenka ilgesniam laikui. Jokio neigiamo poveikio odai nepastebėjau, viskas gerai. Juk anksčiau žmonės tik muilu ir prasdavosi.
9. Skalbimo milteliai. Skalbiu tarkuotu ūkišku muilu. Taip pat nenaudoju jokių mikštiklių, kvapiklių ir pan.
10. Moteriškos higieninės vienkartinės priemonės. Naudoju daugkartines ir man tai patinka.

Štai, tokie mano pagrindiniai punktai. Žinoma, tai nėra mano tvirtos taisyklės, kurių jokių būdu nevalia niekam laužyti, nesu fanatikė, tačiau aš jau žinau, kur mano pinigai nedingsta. 
Read More




Tinginiaujant galima nuveikti kažką labai įdomaus

Kągi, atostogos - na, jos pasibaigė prieš dvi savaites, bet aš jau dvi savaites dar negaliu pereiti prie darbinio režimo. Tinginiauju.

Gal kad tie orai pagaliau pasidarė tokie vasariški, kad visiškai nesinori sėdėti nuo ryto iki vakaro ant pabodusios kėdės ir vėpsoti į kompiuterio ekraną..?

O gal todėl, kad liko tik viena savaitė iki to laiko, kai aš jau vėl tapsiu ištekėjusia moterimi ir šiame praeinančiame etape tiesiog nebenoriu nieko veikti..?

Šiandien atvyko mano vyro vaikai. Paklausus, ar nori valgyti, pareiškė, kad jie jau dvi dienas pietus valgo "hesburgeryje", todėl namuose tikrai nieko nenorės - valio, man net gaminti papildomai nereikės! Aišku, nejuokinga tai...

Žodžiu, šiandien aš tingėjimo režime ir dar nesiruošiu iš jo išeiti, svajoju apie ilgas ilgas atostogas (o mintys materializuojasi), daug gražaus laiko sau bei savo pomėgiams. Šiuo metu vienas tų pomėgių yra rašymas - gal todėl iš to tingėjimo "netyčia" paėmiau interviu iš vienos labai įdomios moters, viską gražiai sutvarkiau, surašiau ir (gal vėl "netyčia") nusiunčiau į vieno lietuviško portalo redakciją. Pažadėjo publikuoti.

Matote, neturint, ką veikti, galima prisigalvoti tikrai įdomių užsiėmimų. Juk ir šitą tinklaraštį susikūriau tada, kai vieną dieną darbe visiškai neturėjau, kuo užsiimt. Svarbu tik nepasinert į visokius online žaidimus, serialus, ir panašius reikalus, kurie visą tavo tinginiavimo laiką tiesiog susiurbia į save ir tau nepalieka nei noro, nei jėgų, nei sugebėjimų kažką kurti.


Read More




2017 m. liepos 14 d., penktadienis

Tai, ko mes paprastai nematome

Šįryt keliaudama į darbą grožėjausi saulėtu dangumi - ne toks jau dažnas reiškinys paskutiniu metu mūsų gyvenime.
Dažniau tenka stebėti įvairaus intensyvumo lietų ir tamsius debesis (o ir juos tik tada, jei pakeli nosį aukštyn). Važiavau sau įprastu maršrutu, tačiau niekaip negalėjau nustoti žavėtis saulėje išryškėjusiomis pastatų, kelio ženklų ir net praeivių drabužių spalvomis bei tarp medžių ir namų atsiradusiu šešėlių žaismu. Miestas atrodė labai pasikeitęs, nors iš tikrųjų visi objektai buvo tie patys ir tokie patys, kaip ir kasdien. Aš net mėnuliu rytinės saulės nutviekstame danguje spėjau pasigrožėti pakeliui į darbą.
Tie patys objektai, žmonės ar situacijos žiūrint į juos kitoje šviesoje ar iš kito stebėjimo taško atrodo kitaip (gali būti, kad net kardinaliai kitaip) - juk kaip paprasta! Ir, deja, kaip dažnai mes pamirštam (tingim, nenorim, nemokam ir pan.) pasižiūrėti į viską iš kitos pusės. O dar dažniau, tikriausiai, iš viso niekur nežiūrime, paskubomis bėgdami per savo reikalus, palinkę į priekį ir nudelbę žvilgsnį kažkur žemyn... 
Laimė, kad net ir ten, prie žemės, galima rasti kažką gražaus (jei tik norėsi tą pamatyt).Tarkim, man šįryt už akių užkliuvo sudžiųvęs, saulės apšviestas medžio lapas, besimėtantis ant šaligatvio, kurio spalvos šįryt taip pat atrodė paryškėjusios ir išsigryninusios, akmenukai tokie įvairiaspalviai.
Na štai, dabar siurbčiodama kavą ir rašydama šitas eilutes galvoju - juk tie visi nuostabiai gražūs dalykai visada yra aplink mus, tik mes patys pasirenkame, ar norime juos pastebėti, ar ne. Tam, kad juos rastume, nereikia niekur važiuoti, nieko pirkti, ar ieškoti - reikia tik kitokio nusistatymo. 


Read More




2017 m. liepos 8 d., šeštadienis

Ką man pasakoja mano katės elgesys ir savijauta

Prieš du metus mano namuose atsirado katytė Zaiza. Ji atkeliavo iš prieglaudos, į kurią pateko iš kažkokios pievos, kurioje susigūžusi laukė kažko. Tuo metu ji buvo daumaž dvejų metų amžiaus.
Pradžioje Zaiza pora savaičių slėpėsi po vonia, išlįsdavo tik paėsti, atsigerti ir pasinaudoti dėžute. Jau nuo pat pradžių buvo labai tvarkinga, kultūringa. Nuo pat pradžių mačiau jos didelį norą prisiglausti, tik ji vis neleisdavo sau išdrįsti tą padaryti. Taip ir gyvenome - aš, mano sūnus ir baikščioji mūsų katytė Zaiza, kuri sutemus būtinai įsitaisydavo numigti mano sūnui šalia galvos, o dienos metu jį ignoruodavo. Su manimi elgėsi taip pat labai atsargiai, leisdavo paglostyti šiek tiek, be ne per daug.
Pastebimai keistis Zaiza pradėjo daugmaž prieš metus. Tuo metu su mumis apsigyveno mano draugas.
Buvo keista, kai mano baikštuolė jau iš pat pirmos dienos pradėjo eiti ratais aplink jį ir vis lyg tarp kitko perbraukdavo šonu jam per kojas. "Katės mane myli, jos nuostabios" - paaiškino jis. 
Žinoma, kad jos nuostabios - ir joms, kaip ir kitiems gyviems sutvėrimams labai patinka būti ten, kur juos myli, ir kur galima jaustis saugiai. 
Tiesą pasakius, kol buvau viena su vaiku, tol pati iki galo nesijaučiau saugi. Tą suvokiau tik tada, kai tas saugumo jausmas atėjo į mano gyvenimą - tik tada supratau, ko gi mums su Zaiza abiems trūko, kad galėtume atsipalaiduoti ir nusiraminti. Vos tik mūsų šeima tapo pilnesnė, katytė nustojo šertis kuokštais, pradėjo geriau ėsti ir daugiau žaisti - tapo labiau panaši į pilnavertį šeimos narį, kuris rytais įžūliai miauksėdamas reikalauja, kad paglostytum ir duotum ėdesio, o tau grįžus namo iš darbo atlekia iškėlęs uodegą prie durų ir kniurkdamas praneša, jog esi čia labai laukiamas.
Jai labai patinka mano draugas, tačiau pirmenybę ji teikia man. Jei tik ramiai įsitaisau ant lovos, būtinai ateina prigulti šalia.
Taip, Zaiza turi tam tikrų nematomų traumų. Mes nežinome, koks jos gyvenimas buvo prieš tą pievą, iš kurios ji keliavo į prieglaudą, tačiau vos tik kuris nors iš mūsų staigiau mosteli ranka šalia jos, Zaiza tuojau pat krūpteli, susigūžia ar pabėga. Matyt, žmogaus ranka jai asocijuojasi ne vien tik su glostymu. Labai džiugu, kad dabar jau ji net ir po šitokio pabėgimo labai greitai sugrįžta atgal ir pradeda glaustytis. Kažkuriuo momentu ji nusprendė nekreipti dėmesio į savo praeities traumas ir leisti sau būti glostoma. 
Kokias išvadas aš galiu padaryti stebėdama savo katę:
1. Ji yra lyg koks uodeguotas indikatorius, aiškiai atspindintis mano pačios būsenas. Kol mano namuose gyveno nesaugumo ir netikrumo jausmas, ji slėpėsi ir baidėsi, jos kailis slinko kuokštais. Vos tik padėtis pagerėjo, katytės elgesys ir savijauta iškart pasikeitė į gera.
2. Mes kiekvienas galime rinktis - gyventi savo praeities traumomis, bijoti to, kas jau praėjo ir slėptis, ar nekreipti į jas dėmesio ir leisti sau mėgautis esama padėtimi.
3. Mes galime mokytis iš visko, kas yra aplink mus. Gyvenimas (Dievas, Visata) tiesiog apmėto mus visokiomis nuorodomis ir ženklais, kad mes pagal juos suprastume, ar teisinga linkme einame. Tam tikras žinutes mes galime perskaityti knygose, mums jas gali perduoti kiti žmonės, įvykiai, ar mūsų namuose gyvenantys augintiniai. Tereikia stebėti ir klausytis.
Read More




Return to top of page
Powered By Blogger | Design by Genesis Awesome | Blogger Template by Lord HTML