2017 m. liepos 14 d., penktadienis

Tai, ko mes paprastai nematome

Šįryt keliaudama į darbą grožėjausi saulėtu dangumi - ne toks jau dažnas reiškinys paskutiniu metu mūsų gyvenime.
Dažniau tenka stebėti įvairaus intensyvumo lietų ir tamsius debesis (o ir juos tik tada, jei pakeli nosį aukštyn). Važiavau sau įprastu maršrutu, tačiau niekaip negalėjau nustoti žavėtis saulėje išryškėjusiomis pastatų, kelio ženklų ir net praeivių drabužių spalvomis bei tarp medžių ir namų atsiradusiu šešėlių žaismu. Miestas atrodė labai pasikeitęs, nors iš tikrųjų visi objektai buvo tie patys ir tokie patys, kaip ir kasdien. Aš net mėnuliu rytinės saulės nutviekstame danguje spėjau pasigrožėti pakeliui į darbą.
Tie patys objektai, žmonės ar situacijos žiūrint į juos kitoje šviesoje ar iš kito stebėjimo taško atrodo kitaip (gali būti, kad net kardinaliai kitaip) - juk kaip paprasta! Ir, deja, kaip dažnai mes pamirštam (tingim, nenorim, nemokam ir pan.) pasižiūrėti į viską iš kitos pusės. O dar dažniau, tikriausiai, iš viso niekur nežiūrime, paskubomis bėgdami per savo reikalus, palinkę į priekį ir nudelbę žvilgsnį kažkur žemyn... 
Laimė, kad net ir ten, prie žemės, galima rasti kažką gražaus (jei tik norėsi tą pamatyt).Tarkim, man šįryt už akių užkliuvo sudžiųvęs, saulės apšviestas medžio lapas, besimėtantis ant šaligatvio, kurio spalvos šįryt taip pat atrodė paryškėjusios ir išsigryninusios, akmenukai tokie įvairiaspalviai.
Na štai, dabar siurbčiodama kavą ir rašydama šitas eilutes galvoju - juk tie visi nuostabiai gražūs dalykai visada yra aplink mus, tik mes patys pasirenkame, ar norime juos pastebėti, ar ne. Tam, kad juos rastume, nereikia niekur važiuoti, nieko pirkti, ar ieškoti - reikia tik kitokio nusistatymo. 


Read More




2017 m. liepos 8 d., šeštadienis

Ką man pasakoja mano katės elgesys ir savijauta

Prieš du metus mano namuose atsirado katytė Zaiza. Ji atkeliavo iš prieglaudos, į kurią pateko iš kažkokios pievos, kurioje susigūžusi laukė kažko. Tuo metu ji buvo daumaž dvejų metų amžiaus.
Pradžioje Zaiza pora savaičių slėpėsi po vonia, išlįsdavo tik paėsti, atsigerti ir pasinaudoti dėžute. Jau nuo pat pradžių buvo labai tvarkinga, kultūringa. Nuo pat pradžių mačiau jos didelį norą prisiglausti, tik ji vis neleisdavo sau išdrįsti tą padaryti. Taip ir gyvenome - aš, mano sūnus ir baikščioji mūsų katytė Zaiza, kuri sutemus būtinai įsitaisydavo numigti mano sūnui šalia galvos, o dienos metu jį ignoruodavo. Su manimi elgėsi taip pat labai atsargiai, leisdavo paglostyti šiek tiek, be ne per daug.
Pastebimai keistis Zaiza pradėjo daugmaž prieš metus. Tuo metu su mumis apsigyveno mano draugas.
Buvo keista, kai mano baikštuolė jau iš pat pirmos dienos pradėjo eiti ratais aplink jį ir vis lyg tarp kitko perbraukdavo šonu jam per kojas. "Katės mane myli, jos nuostabios" - paaiškino jis. 
Žinoma, kad jos nuostabios - ir joms, kaip ir kitiems gyviems sutvėrimams labai patinka būti ten, kur juos myli, ir kur galima jaustis saugiai. 
Tiesą pasakius, kol buvau viena su vaiku, tol pati iki galo nesijaučiau saugi. Tą suvokiau tik tada, kai tas saugumo jausmas atėjo į mano gyvenimą - tik tada supratau, ko gi mums su Zaiza abiems trūko, kad galėtume atsipalaiduoti ir nusiraminti. Vos tik mūsų šeima tapo pilnesnė, katytė nustojo šertis kuokštais, pradėjo geriau ėsti ir daugiau žaisti - tapo labiau panaši į pilnavertį šeimos narį, kuris rytais įžūliai miauksėdamas reikalauja, kad paglostytum ir duotum ėdesio, o tau grįžus namo iš darbo atlekia iškėlęs uodegą prie durų ir kniurkdamas praneša, jog esi čia labai laukiamas.
Jai labai patinka mano draugas, tačiau pirmenybę ji teikia man. Jei tik ramiai įsitaisau ant lovos, būtinai ateina prigulti šalia.
Taip, Zaiza turi tam tikrų nematomų traumų. Mes nežinome, koks jos gyvenimas buvo prieš tą pievą, iš kurios ji keliavo į prieglaudą, tačiau vos tik kuris nors iš mūsų staigiau mosteli ranka šalia jos, Zaiza tuojau pat krūpteli, susigūžia ar pabėga. Matyt, žmogaus ranka jai asocijuojasi ne vien tik su glostymu. Labai džiugu, kad dabar jau ji net ir po šitokio pabėgimo labai greitai sugrįžta atgal ir pradeda glaustytis. Kažkuriuo momentu ji nusprendė nekreipti dėmesio į savo praeities traumas ir leisti sau būti glostoma. 
Kokias išvadas aš galiu padaryti stebėdama savo katę:
1. Ji yra lyg koks uodeguotas indikatorius, aiškiai atspindintis mano pačios būsenas. Kol mano namuose gyveno nesaugumo ir netikrumo jausmas, ji slėpėsi ir baidėsi, jos kailis slinko kuokštais. Vos tik padėtis pagerėjo, katytės elgesys ir savijauta iškart pasikeitė į gera.
2. Mes kiekvienas galime rinktis - gyventi savo praeities traumomis, bijoti to, kas jau praėjo ir slėptis, ar nekreipti į jas dėmesio ir leisti sau mėgautis esama padėtimi.
3. Mes galime mokytis iš visko, kas yra aplink mus. Gyvenimas (Dievas, Visata) tiesiog apmėto mus visokiomis nuorodomis ir ženklais, kad mes pagal juos suprastume, ar teisinga linkme einame. Tam tikras žinutes mes galime perskaityti knygose, mums jas gali perduoti kiti žmonės, įvykiai, ar mūsų namuose gyvenantys augintiniai. Tereikia stebėti ir klausytis.
Read More




2017 m. birželio 26 d., pirmadienis

Apie "gėdingą" meilę

Vieną kartą viešėjau kaime pas savo mamą. Tas buvo jau senokai, dar neturėjau sūnaus (jam dabar šešeri). Kartu su mumis buvo ir mano pusseserė su savo mama. Visos vakare žiūrėjome kažkokią pokalbių laidą. Tema buvo apie skyrybas ir antras ar trečias santuokas.
Nuomonių, aišku, buvo visokių. Prisimenu, kalbėjo pagyvenusi moteris. Ją kažkada su vaikais paliko (girtaujantis?) vyras ir ji tuos vaikus užaugino viena. Dabar jie jau suaugę, patys kažkiek padeda mamai. Maža to, ji per kažkokią internetinę pažinčių svetainę susipažino su užsieniečiu (tiksliai nepamenu, kokios tautybės, bet europietis). Tas jos užsienietis ją labai pamilo, atvažiavo į Lietuvą, jie susituokė ir jau kuris laikas abu gražiai čia gyvena. Šitas jos sutuoktinis dalyvavo ir laidoje, švepluodamas kalbėjo lietuviškai, gyrė mūsų kraštą, mūsų moteris ir skelbė visiems, kaip stipriai jis myli savo žmoną.
Viskas ten atrodė tikrai normaliai ir net puikiai. Na, moteris pavargo, pati savo jėgomis vaikus išaugino, į mokslus išleido, bet paskui gyvenimas jai atlygino - atsiuntė ją mylintį ir branginantį vyrą. Na ir kas, kad užsienietis - gi jis ne tik jos niekur neišvežė, bet dar ir pats kartu apsigyveno, vedė, lietuviškai kalbėti išmoko... Juk puiku, kai žmonėms gyvenime pasiseka, viskas susitvarko ir pan?
Tiesa, mano mamai ir tetai šitai pasirodė visai kitaip. Baisu joms buvo ne tai, kad tas vyras užsienietis ar kad jie jau vyresnio amžiaus susituokė. Baisiausia buvo tai, kad jie išdrįso viešai tą išsakyti. Prisimenu, kaip jos piktinosi dėl šito: "Numirčiau iš gėdos, jei kažkas visiems apskelbtų, kad mane myli. O jei jos vaikai tą išgirs? Kur jiems akis tada dėt?"
Mano pusseserė, tą išgirdusi, nuoširdžiai pyktelėjo: "Tai o kas čia blogo, jei kažkas tave myli ir to neslepia? Ir kas čia blogo, jei vaikai išgirs, kad jų mama yra nuostabi moteris ir jos vyras ją dievina?"
Ir dabar kartais prisimenu tą vakarą - vienu metu ir juokinga ir graudu. Ta pagyvenusi pora eteryje atrodė tvarkingai, gražiai. Jokios perdėtos pompastikos ar kažko tokio. Nesakau, kad kiekvieną tokią istoriją reikia būtinai skelbti per TV, bet tai juk neabejotinai žymiai geriau, nei žiūrėti kriminalines žinias. Geros istorijos su laimingomis pabaigomis yra reikalingos. 
O šita miela istorija ėmė ir iškėlė vieną mano tėvų (ir gal net ne vien jų) kartos moterų "sopulį" - joms gėda būti mylimoms... Gyventi su girtaujančiais vyrais normalu, vienoms gyventi ar jausti nepriteklių normalu, dejuoti normalu - o jei tave kažkas myli ir rūpinasi, tai jau gėda... O jei dar tavo vaikai tą sužinos, iš tos gėdos net ir numirt gali...
Aišku, ne visas šitas moteris galima priskirti prie tų besigėdijančių būti mylimomis ir gražiai gyventi, kas yra labai smagu. Viena mano "tetutė" kaip tik tokia ir yra. Kiek prisimenu, jos vyras (dabar jau iškeliavęs) visada apie ją tupinėdavo, abu vienas su kitu vis kokiaIs švelniais žodžiais apsikeisdavo - kompanijoje niekas nieko jiems dėl to nesakydavo, bet "už akių" būdavo ir pašaipos ir nusistebėjimo, kad "na, kaip čia taip?". Šiuo metu ji našlė, tačiau turi gyvenimo draugą (taip pat našlį), vėl jis aplink ją tupinėja, kavą į lovą neša rytais, abu vienas su kitu "burkuoja". Tokių ryškių pašaipų ir aplinkos nebematau, jau susitaikė visi, bet, tarkim, mano mamai vis dar keista. "Nieko nesuprantu, kam šito reikia. Ir iš kur ji tokius gauna?" - stebisi ji. 
O ji tiesiog leidžiasi būti ta mylima ir branginama moterimi, todėl ir "gauna tokius" (juk vyrams smagu pasijusti kažkieno herojais). Ir kodėl nesileist? Kodėl nepasidžiaugt tuo, ką duoda gyvenimas? 
Nežinau, iš kur ir kada atsirado ta nuostata, jog būti kankine yra gerai, o būti mylima yra gėdinga, bet tikiuosi, kad šita nesąmonė vieną dieną išnyks iš moterų gyvenimų ir mąstysenos. 




Read More




2017 m. birželio 21 d., trečiadienis

Gyvenimas tarp vaivorykštės spalvų

Mane labai žavi žmonės, kurie moka iš gyvenimo pasiimti visa, kas gražiausia, nesivadovauja visokiomis pasenusiomis nuostatomis, stereotipais, mados tendencijomis ir t. t.
Tiesą pasakius, šiandien aš planavau visai kitokį įrašą, bet visai netyčia internete pamačiau šią spalvingą asmenybę - Aminą Mucciolo. Straipsnį apie ją radau borredpanda.com. Amina Mucciolo savo butą pavertė tikru visų vaivorykštės spalvų fejerverku, o šauniausia yra tai, kad visos tos spalvos ir blizgučiai TIKRAI dera tarpusavyje. Manau, kad tokioje aplinkoje jokia pilka kasdienybė tikrai neįmanoma.
Kas labiausiai man patiko ir mane sužavėjo - ne tai, kad ji moka šauniai derinti spalvas, ne tai, kad jos stilius primena vaikiškus mergaitiškus filmukus, o šukuosena - įvairiaspalvių ledų porciją (ir jai tai tikrai labai labai tinka), bet tai, kad ji visiškai nebijo išsiskirti iš minios, kuria savo stilių, savo mados "tendencijas" ir tuo mėgaujasi. Šitas jos stilius nėra kažkokia neskoninga bet kaip sumestų spalvų kakofonija. Amina tikrai turi įgimtą sugebėjimą suvaldyti spalvas ir jas tinkamai išdėlioti. Šitą spalvų ir geros nuotaikos fėją galima sekti instagrame ir FB.
Ar pati galėčiau/norėčiau gyventi tokiame ar panašiame bute? Sunku pasakyti, gali būti, kad tas ryškumas su laiku imtų vargint, kai kurias detales tikrai pakeisčiau ramesnėmis, bet iš esmės spalvas aš mėgstu :)
Ypač mane sužavėjo jos gėlių siena - na, tik kažin kaip ten su dulkėmis, kaip jas išvalyt?
Read More




2017 m. birželio 19 d., pirmadienis

Kiek mes kasdien prisiliečiame prie gamtos..?

Ar žinote tą posakį "įpratimas kaip antras prigimimas"? Iš tikrųjų, juk kartais (o gal net ir labai dažnai) mes įsipratiname gyventi taip, kad tas gyvenimo būdas tampa labai tolimas mūsų prigimčiai ir tikriesiems poreikiams. Jau kurį laiką stebiu savo judėjimą dienos bėgyje. Gyvenu bute, tačiau visai netoli yra žalia aikštė su pievutėmis, medeliais ir fontanu, kiek tolėliau parkas, o dar šiek tiek tolėliau - tikras miškas.
Šiuo metų laiku mieste taip pat pakanka žalumos. Aplinkui tikrai pakankamai gamtos ir galimybių prie jos prisiliesti, tačiau aš taip ir lieku nuo jos atsiribojusi... Mano rytai vyksta tarp keturių sienų. Prieš išeidama iš namų aš apsirengiu ir apsiaunu batus - taip tarp manęs ir aplinkos atsiranda plonas drabužių sluoksnis. Eidama iki stotelės aš nelipu ant žolės, einu plytelėmis išklotais šaligatviais ir takeliais. Paskui lipu į troleibusą ar autobusą, kuriame gamtos tikrai nesimato, o vėliau visą dieną praleidžiu darbe (ir vėl tarp keturių sienų)... 
Iš esmės diena iš dienos aš keliauju iš namų iki darbo ir atgal, mano aplinkoje tikrai yra medžių, žolės, įvairių vabaliukų, drugelių, paukščių ir artyn žmogau sneprisileidžiančių gatvės kačių, tačiau aš taip ir lieku maksimaliai nuo viso to atsiribojusi. 
Vis tie įpročiai... Juk tikrai nėra sunku kažkur pakeliui pasigrožėti žaliais augalų lapais, ar žiedais bei prie jų prisiliesti - įmanoma net pereiti basomis per žolę. Tik va, ta kasdienė nusistovėjusi rutina labai sėkmingai mus nuo šito atriboja... Taip būti neturėtų.
Read More




Return to top of page
Powered By Blogger | Design by Genesis Awesome | Blogger Template by Lord HTML